Ekskursija
į elektrines
Daugiau kaip
prieš šimtą metų Lietuvoje buvo pastatyta pirmoji elektrinė (1892 m. Rietave)
ir nuo tada elektros šviesa pradėjo keliauti į mūsų namus. Kaip elektrinės
atrodo dabar? Kokį įspūdį jos kelia? Galimybę atsakyti į šiuos klausimus mums
suteikė fizikos ir rusų kalbos mokytojos Roza Miliajeva ir Ala Tichomirova,
kurios ir suorganizavo šią kelionę.
Lapkričio 10
dieną kartu su kitų klasių mokiniais vykome aplankyti Kaune esančių elektrinių.
Išvykome 8 valandą ryto ir po neilgo važiavimo autobusiuku ( jau 10 valandą)
rodėm asemens dokumentus Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės apsaugos
darbuotojui.
Kaune
įsikūrusioje hidroelektrinėje mus pasitiko šaunus gidas, kuris visų pirma mums
pristatė, kur gaminama Lietuvoje elektra ir kas ją mums tiekia. Gidas buvo
labai draugiškas: paskaitos metu uždavinėjo klausimų, norėdamas mus sudominti,
atsakė į draugų užduodamus klausimus ir po eksursijos domėjosi, ar patiko
eksursija ir ar ketiname kaip nors sieti savo būsimą profesiją ar studijas su
fizika.
Prieš pradedant
ekskursiją reikėjo užsidėti geltonus šalmus ir vilktis liemenes, su kuriomis
atrodėme kaip filmo „Pakalikai“ pagrindiniai veikėjai. Po to lauke tyrinėjome
užtvanką: įrenginius, pakeliančius sklendes, vandens nuolydžius. Sužinojome,
kad elektrinėse formuojami nuolydžiai vandeniui, kad pakėlus skelndę būtų
sumažintas bangų dydis. Užtvanka atrodė didžiulė, galinga ir bauginanti –
visiškai kitokia nei pavaizduota vadovėlyje. Prie jos jaučiausi lyg būčiau
skruzdėlė ir supratau, kad realaus vaizdo negali pranokti jokios jo imitacijos.
Apžiūrėję hidroelektrinės išorinę dalį ėjome į vidų, kur pamatėme milžiniškus
aparatus, skirtus kilnoti sklendėms, ir taip pat nediduką hidroelektrinės
maketą. Šie aparatai nebuvo naudojami, bet 9 aukšte jau išvydome, kaip jie
veikia. Jie buvo labai įspūdingi, bet joks dydis ir įspūdingumas tuo metu
nesumažino kojų skausmo taip aukštai lipus. Aišku, po to teko leistis iki
rūsio. Rūsys buvo po hidroelektrinės turbinomis ir dėl to garsas siaubingas.
Išgirsti gidą buvo sunkiau nei pamatyti ką nors aplinkui (tuo metu buvo
sugedusi šviesos sistema, todėl teko naudotis telefonų žibintuvėliais).
Paskutinis ekskursijos sustojimas buvo prie eksponuojamos turbinos, prie jos ir
nusifotgrafavome. Teliko nusivilkti liemenes ir nusiimti šalmus ir įsėsti į
autobusą.
Kita stotelė – Kruonio hidroakumuliacinė
elektrinė. Jos teritorijos plotas buvo daug didesnis – nuo dokumentų patikros
iki elektrinės teko pavažiuoti. Elektrinėje klausėmės dar vienos paskaitos, bet
ši buvo su prizais. Gidė taip pat buvo nuostabi. Deja, ekskursijos po pačią
elektrinę negavome, bet išvydome didžiulį baseiną hidroakumuliacinės eletrinės
pakalnėje.
Po paskaitos
susėdome atgal į autobusiukus ir važiavome už elektrinės, kur ir buvo mūsų
pirmoji elektrinės stotelė. Prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės yra
demonstruojama turbina. Ši turbina nebuvo tokia kaip elektrinėje naudojama, ji
buvo prirašyta žmonių protestų prieš šios elektrinės statymą. Tuo metu žmonės
manė, kad ši elektrinė pakenks gamtai. Kad ir kaip juokingai atrodo, žmonių
protestai tapo dar vienu iš elektrinės eksponatų. Išgirdę istoriją apie
turbiną, sėdome į autobusiuką ir važiavome „amerikietiškai kalnelias“. Kelias
iki elektrinės baseino nebuvo ilgas. Teko važiuojant daug vingiuoti, bet nė
karto per šią trumpą kelionę nesusimąsčiau, kaip atrodys baseinas. Vaizdas buvo
stulbinantis! Dar niekad nebuvau mačius tokio didelio baseino. Stovint viename
baseino krašte buvo vos galima įžiūrėti, kur jo kita pusė. O apsisukus buvo
galima pamatyti visa Kauną. Net nereikėjo aplankyti apžvalgos bokšto – viskas
matėsi nuo elektrinės baseino. Bet turiu pripažinti – jaučiau baimę, nes buvo
tik viena vieta, skirta išlipti iš baseino. Apėmė baimė, jog įkrisiu ir
paskęsiu. Bet ši baimė netruko ilgai, nes vėl teko sėsti į autobusą ir važiuoti
žemyn – kelias buvo gana status, tai vėl apėmė nauja baimė – apvirsti. Bet
saugiai nusileidom ir greitai išvažiavom namo į Vilnių.
Išvyka buvo
labai smagi ir naudinga. Niekada nesitikėjau, kad elektrinės gali taip
įspūdingai ir baugiai atrodyt. Be to, buvo labai smagu sužinoti naujos
informacijos ne tik iš gido, bet ir iš fizikos mokytojos. Visgi viską matant
gyvai kyla daugiau klausimų nei pamokose. Literatūros pamokose mokėmės, kad
šviesą atnešė Prometėjas, bet šios kelionės metu sužinojau, kad šviesa – ne
herojaus, o paprastų, fiziką išmanančių žmonių darbo rezultatas.
Kornelija
Rutkutė II f