Slovakijos Tatrai
Kad rudens atostogos nebūtų praleistos tuščiai, sėdint namuose ant sofutės, pirmadienio vakarą 48 kelionėms atsidavę MBG-iečiai nuo MBG pajudėjo link Slovakijos.
Miegas autobuse tikrai neprilygo miegui lovoje, bet juk keliautojai ne ilsėtis į Slovakiją važiavo.
Trečiadienio rytą autobusas kirto Lenkijos-Slovakijos sieną, pavargę po nakties visi jau tik ir laukė, kol bus pasiektas kelionės tikslas. Likus valandai iki tikslo peizažas, matomas pro langą, pradėjo keistis. Lygumas pakeitė kalnai, pilkus debesis – saulė.
Galiausiai autobusas sustojo. Keliautojai kaipmat užsidėjo kuprines ant pečių, užsivarstė žygio batus ir išėjo į pirmąjį žygį – 5 kilometrų kelią- iki tarp kalnų prie ežero įsikūrusio viešbučio.
Eidami didžioji dalis keliautojų aikčiojo nuo kalnų grožio ir negalėjo paleisti telefonų, nes norėjo užfiksuoti kiekvieną matomą vaizdą. Kelias nebuvo sunkus. Visi be didelio vargo pasiekė viešbutį. Įsikūrė kambariuose, pasistiprino ir išėjo į dar vieną žygį. Žygio tikslas – viršūnė. Šis žygis buvo sunkesnis nei pirmasis. Kelias vedė judančiais akmenimis, buvo vingiuotas ir status. Lipant į kalną visą kelią matėsi viešbutis, kuris darėsi vis mažesnis ir mažesnis. Šaunieji keliautojai nepasidavė ir po valandos intensyvaus kopimo pasiekė viršukalnę. Atgavę kvapą apsidairė ir pamatė įspūdingą saulėlydį. Saulė jau buvo beveik pasislėpusi už kalnų, matomų horizonte. Pažvelgus į dešinę pusę buvo matomas mažytis mūsų viešbutis, kairėje – kalnų grandinė. Keliautojai dairėsi, fotografavo ir mėgavosi įspūdingais vaizdais.
Kitą rytą papusryčiavę ir susiruošę MBG-iečiai išžygiavo iš viešbučio. Šio žygio tikslas – aukščiausiai Tatruose esantis kalnų namelis. Chata pod Rysmi – kalnų namelis 2250 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ten yra įkurtas viešbutis ir restoranas. Visi lipantys iki jo gali padaryti didį darbą: nėra jokio būdo, kaip užgabenti maistą, gėrimus ir reikalingus dalykus, todėl žmonės lipdami gali nešti pasirinktą nešulį į šį namelį. Už užneštus 5 kilogramus keliautojai būna apdovanoti Šerpų arbata. Mūsų gretose atsirado 4 keliautojai, kurie užnešė po 5 kg, ir 1 vadovas, užnešęs beveik 40 kg. Pagarba jiems, kad nepabūgo tokio iššūkio! Šis žygis nėra skirtas silpniems, kelias iki viršaus sudėtingas, trasa beveik šešių kilometrų ilgio, o likus kilometrui iki žygio galo prasideda grandinės ir kopėčios, nes be jų užlipti būtų sudėtinga ar net neįmanoma. Žygeiviai iki viršaus lipo 3 valandas. Užlipę dairėsi, nes vaizdai buvo tikrai pribloškiantys. Užnešę po 5 kg gavo po didelį puodelį skanios arbatos. Šalia namelio yra tualetas su pačiu gražiausiu vaizdu – žiūrėdamas pro langą matai įspūdingus kalnus, ežerą ir serpantiną, kuriuo lipai.
Buvo norinčių lipti iki kalno viršaus, bet sąlygos tam nebuvo palankios – viršūnę pradėjo dengti debesis, ir, nors tai ir neatbaidė visų ekstremalų, buvo priimtas sprendimas nelipti dėl saugumo. Buvo nuspręsta vadovautis tikrų alpinistų taisykle, kuria pasidalino su keliautojais Dalius Pranculis: „Geras alpinistas yra tas, kuris likus keliems žingsniams iki viršūnės nebelipa, apsisuka, leidžiasi žemyn ir nerizikuoja“.
Grižę atgal į viešbutį keliautojai atsikvėpė, turėjo valandėlę poilsio ir tada išėjo į vakarinį pasivaikščiojimą, kuris vedė į simbolines kapines. Kapinės yra skirtos mirusiesiems kalnuose – alpinistams, keliautojams, lakūnams. Kadangi tai yra simbolinės kapinės, jose nėra kapų, tik spalvoti kryžiai ir lentelės su vardais ir mirties priežastimis (lavinos, griūtys, lėktuvų katastrofos). Grįžę keliautojai susirinko vienoje vietoje, vienas iš vadovų iš dėklo išsitraukė akordeoną ir visi užtraukė lietuviškas dainas. Atmosfera ir nuotaika buvo nereali! Po sunkios dienos ir sudėtingų žygių tai buvo tikra atgaiva.
Na, ir išaušo paskutinioji diena. Pabudę, papusryčiavę, susidėję daiktus keliautojai paliko viešbutį ir išžygiavo link ežero. Šis žygis buvo gerokai lengvesnis nei vakarykštis iki namelio. Visi mėgavosi paskutine diena, kalnų vaizdais, puikiu oru ir nuostabia draugija. Po valandos ežeras buvo pasiektas. Keliautojai papietavo prie ežero su puikiu vaizdu (po žygio ir žvelgiant į kalnus pietūs tikrai skanesni). Ant vandenyje esančių akmenų pasidarę bendrą nuotrauką keliautojai pradėjo kelionę atgal, na, o ji sunki nebuvo.
Visi sėkmingai pasiekė autobusą ir išėjo pasivaikščioti į kalnų miestelį. Jame praleidę porą valandų, keliautojai sugūžėjo į autobusą, atsisveikino su kalnais ir pasiruošė kelionei namo.
Kelionė buvo nuostabi! Draugija puiki! Nuotaika fantastiška! Keliautojai namo grįžo pavargę, bet labai laimingi, įgiję daug naujų patirčių, naujų draugysčių, puikiai praleidę laiką ir pamatę gausybę nepamirštamų vaizdų!
Urtė Ulevičiūtė I a
