,,Liko dvi minutės!”

Žygis po Gražutės regioninį parką

        Po ilgai laukto, bet neįvykusio sausio-vasario mėnesių žygio pagaliau kovo 16 dienos ankstyvą rytą išriedėjome į Dūkšto gyvenvietę traukiniu. Išlipę ir trumpai pažygiavę, jau spėjome išsiterlioti kelnes bei batus.

         Nuėję pirmąjį kilometrą suklupome: tarsi į pragarą tempė kuprinių svoris, o batai trynė kojų pirštus. Darėme pertraukėlę, kurios šįkart taip reikėjo kojoms, atpratusioms nuo žygių jau kelis mėnesius. Išgirdę žodžius ,,Liko dvi minutės!” užsiveržėme kuprinių petnešas, stojomės ir žygiavome toliau. Nupėdinus dar kelis kilometrus, pasirodžius miškams, situacija pagerėjo. Mokytojas Dalius Pranculis siūlė aplankyti du piliakalnius, tad pirma lipome į Dūkštelių I piliakalnį. Norėdami patirti kuo didesnį iššūkį ropojome šlaitu, o ne lipome laiptais, kurie mus tartum gundė… Kito nepasiekėm, kadangi įstrigome klampynėje.

Traukdami Salako gyvenvietės link pro Gražutės regioninį parką, aptikome Sosnovskio barščių guotus. Pasisekė, jog šie augalėliai po alinančių žiemos šalčių dar buvo nugeibę ir nekenksmingi. Mano mėgstamiausia kelionės dalis - tai miškų gyventojai ir jų palikti pėdsakai. Užsisėdėjusi mieste visiškai pamiršau, kokia nuostabi ir įvairi Lietuvos gamta: kas kelis metrus vis galima pastebėti kokio gyvūnėlio palikimą. Radau Lietuvos miškų kiaulių, šernų, išmatų ir pėdsakų. Taip pat, aišku, matėme ir kaimų gyvuliukus -  vištas, žąsis, kalakutus, gaidžius, karves, avis bei ožkas. Miškų tankumynėje aptikome net genio plunksnų, tačiau paties genio neradome.

Sukorę garbingus 22, 24 ar 26 kilometrus (visų programėlės rodė skirtingai, tai neaišku, kas sakė tiesą), kurie jautėsi lyg 30, pagaliau atsidūrėme savo ilgai lauktoje vietoje - Salako miestelyje. Šalia svečių namų mus pasitiko katinukai ir, aišku, padėjo viešbutyje įsikurti maloni svečių namų savininkė.Žygeiviai, iš kurių dar kelionė nebuvo visiškai iščiulpusi paskutinių jėgų, vakare prie laužo išsikepė dešrelių ir zefyrų. Aš, žinoma, jau gulėjau lovoje, jaukiai apsikamšiusi patalais. Gyvenime nesu taip patogiai miegojus po žygio ir labai gaila, kad tos kelios valandos miego taip greitai prabėgo.

         Antrąją žygio dieną išsiropštę iš šiltų lovelių slinkome atgal į Dūkšto traukinių stotelę. Pūtė vėjas, nušalome rankas ir nosis. Vos mums spėjus iš naujo užsimauti pirštines, kepures bei užsirišti šalikus, jau nebepūtė vėjas! Šis žaismas tęsėsi iki tol, kol prisėdome ir išgėrėme savo kiek pastovėjusios šiltos arbatos. Tarp laukų ir miško mus pasitiko kelią kertanti lapė ir praskrendantys kėkštai, kurie mums mojavo arba man tiesiog taip pasivaideno iš nuovargio.

Antroji žygio dalis pasirodė kur kas trumpesnė, negu išties buvo. Tikriausiai  mokytojas Dalius pasigailėjo mūsų sveiko proto bei nutirpusių pėdų pirštų, tad lemtingąją dieną pėdinome tik 18 kilometrų. Atvykusi į Dūkšto traukinių stotelę patikrinau „Google maps“ programėlę. Mano pavargusios akys matė, jog traukinys atvyks už 20 minučių, bet, deja, iš tikrųjų laukėme traukinio 2 valandas. Įsėdę grįžome atgal į mūsų pasiilgtą sostinę, Vilnių.


Ačiū, skiriu mokytojui Daliui Pranculiui už dar vieną kupiną patirčių žygį ir Salako svečių namų savininkei už jaukų priėmimą! :)



Gustautė Karužaitė IIa

2024-03-23


Kelionė į Slovakijos kalnus

PIRMOJI DIENA

Yra Spalio 18-ta diena, dar šviesu ir mes dardame autobusu, į kur? OGI Į SLOVAKIJĄ!!! Tikrai taip, niekada nesitikėjau tokios kelionės, bet, o dieve, kaip džiaugiuosi!

Taigi, autobusu į Slovakiją apie 12+ valandėlių, tiesą sakant, jos neprailgo taip labai, kaip aš tikėjausi.

Aš asmeniškai buvau pirmą kartą kalnuose ir pirmą kartą juos pamačiusi, kad ir per autobuso langą, vis tiek labai buvo įspūdinga. Įsiklausius taip ir galėjai girdėti autobuse aidinčius aiktelėjimus. Netrukus sulaukėme pirmo žygio, kuris, prisiekiu, buvo pats sunkiausias. Iš pradžių mes lipome į statesnį kalną ir jau po pirmų trijų minučių buvo be galo sunku.Įkopus aukščiau jau nebebuvo taip statu ir mes ėjome tokiu šlaitu. Matėsi medžiai, apgaubti rūko, ir atrodė mistiškai... Tada iš pusiau miškų išėję atėjome prie ežerėlio ir mūsų tos dienos pietų kavinės. Bet mes sustojome tik trumpam ir nusprendėme, kad vis dėlto pavalgysime nulipę. Ir prasidėjo tikrasis tos dienos pragaras. Mes lipome tokiais aukštais ir stačiais akmenimis ir dar tiek daug ir ilgai. Atrodė, kad į viršų pakilome kokius 3 km mažiausiai, bet, pasirodo, nuo tos kavinės iki viršūnės tik 400 m. Neįtikėtina.Žodžių nėra apibūdinti tam vaizdui, kurį pamatėme viršūnėje. Apačioje mūsų laukė šilta kavinė ir skanus maistas. Pavalgę su dideliu nenoru išėjome iš kavinės ir pasukome link viešbučio. Pakeliui užsukome į netikras kapines, ten nieko nėra palaidoto, bet yra paminklai visiems, kurie žuvo tuose kalnuose.

Namo mes grįžome jau tamsoje ir, žinoma, nieko nelaukę užmigome.

ANTROJI DIENA

Antros dienos rytas prasidėjo su gera emocija, kai mokytojas paskelbė, jog valandą vėliau išvykstame! Spėjome ramiai susiruošti ir išėjome į miglotą, vėsų ir su trupučiuku purškiančio lietaus rytą.

Mokytojas iš pradžių mus nusivedė prie ežero. Ten kitame gale turėjo atsiverti gražiausia kalno panorama, deja, buvo rūkas ir matėsi 5 metrai į priekį. Šį kartą kopėme akmenuota vietove. Norėjosi stoti kas minutę ir nebepradėti. Mes visi harmoningai dusome ir šnypštėme.

Bet po tiek kančių pagaliau pasiekėme atkarpą, kur nebebuvo toks status kilimas ir mūsų trasa pasikeitė iš kažkokių akmeningų miško takelių į visiškus akmenis be jokių miškų. Kadangi buvo visur drėgna, lipant tais akmenimis įsitempė visi kūno raumenėliai, kad tik nepaslystum ir nenugarmėtum žemyn. Po tiek įtampos ir nuovargio pagaliau pamatyti kavinės namelį ir nusileisti nuo klibančių akmenų ant stabilios žemės buvo tikra palaima. Mūsų laimei, kai leidomės rūkas pradėjo su dideliu nenoru sklaidytis. Galėjai girdėti kompanijos aikčiojimus ir ,,Pažiūrėk! Pažiūrėk! Koks vaizdas.....".Kadangi grįžome dar su šviesa, gavome laisvo laiko apžiūrinėti miestelį. Pats miestelis tai labai įprastas ir niekuo neypatingas... Aišku, tik kalnų panorama tiesiog nuostabi. Pripirkusios lauktuvių grįžome į kambarius ir drauge suvalgėme vakarienę.

TREČIOJI IR PASKUTINĖ DIENA

Trečios dienos rytas prasidėjo nuo daiktų krovimosi ir panikos, kad nieko nespėsime ir dar daiktai netilps. Mano draugei tai taip ir įvyko. Net lagaminas įplyšo! Bet sočiai pavalgę ir nusitempę sunkiuosius krepšius mes išbėgome laukan ir paklusniai laukėme įsakymų.Diena buvo labai graži, saulėta ir mes pradėjome savo paskutinįjį žygį. Žygiavome labai gražiais ir dideliais miškais, kurie truputuką priminė Lietuvos miškus. Man ten labai patiko gal dėl to, jog aplinka atrodė pažįstama...Išėję iš miškų ir palipę standartiniu kalnų takeliu pasiekėme krioklį! Pasigrožėję kopėme dar aukščiau. O šįkart pakeliui pasinaudojome ir grandinėmis.Tos grandinės kalnuose tai tiesiog paprasčiausios grandinės akmenyse, kurios padeda lipti statesniais keliais aukštyn arba žemyn.Jaučiausi kaip tikra profesionalė žygeivė! Galiausiai atėjo laikas paskutiniam mūsų nusileidimui. Leidimasis tą kartą buvo ypač greitas ir spartus, net nepastebėjau, kaip mes jau turėjome persirengti ir eiti link artimiausios kavinės, mat gavome laisvo laiko.Aišku, ką turistai vaikai valgys pietums, jei ne picą. Sotūs ir visi laimingi sėdome į autobusą ir išdardėjome namo.

Ši kelionė buvo tiesiog WOW! Pirmą kartą patyriau tokią nuostabią kelionių dvasią ir esu labai dėkinga mokytojui, pašnekovams, autobuso vairuotojui ir ,aišku, kalnams!

Elzė Šarnaitė I f

Naktinis žygis

Viskas prasidėjo nuo daiktų susikrovimo. Kol ėjau ieškoti rankšluosčio pradėjo kilti mintys, kad gal reikėtų atsisakyti to žygio, nes visgi 30 km yra labai labai daug. Džiaugiuosi, kad visgi neišsigandau ir įsėdau į 21 autobusą.

Skirtingai nuo visų kitų mano žygis prasidėjo daug anksčiau. Maždaug nuo tada, kai man nuo stotelės reikėjo surasti, kurgi yra ta Spaudos rūmų aikštelė. Ir man ne visai pavyko ją surast, nes pasiklydau ir nuklydau į kažkokius kiemus, aptvertus iš visų pusių tvora. Mano laimei, turėjau telefoną ir galėjau paskambinti tėvams ir draugei. Tuo momentu buvo jau tamsu, mane apėmė panika – vėluoju… Tėvams ir draugei pavyko išaiškinti, kur eiti ir aš suradau mūsų autobusą. Valio!

Jau nemažai nuotykių tą vakarą patyrusi sužinojau, kad mes, trys draugės, negalėsime drauge sėdėti ir teko vieną paaukoti, džiaugiuosi, kad ne mane (atsiprašau, juk žinot, kad aš draugiškai :)). Po pusantros valandos pagaliau pavyko pasiekti mūsų žygio pradžią. Ir tikrasis žygiavimas prasidėjo. Pradėti buvo lengva. Lipom į aukščiausius ir stačiausius šlaitus, brovėmės pro medžius. Atsiprašau už visas nulaužtas šakeles. Taip pat klampojom po metro aukščio gyvatynus ir dilgėlynus. (Kaip gerai, kad buvau apsivilkusi ilgom rankovėm marškinėlius, nes kitaip būčiau stiprių sužalojimų patyrus ). Ir maždaug po trijų valandų (iš tikro kokios 1-2h) pagaliau gavom atsipūsti.

Kažkokių merginų būrelis padarė savo draugei gimtadienio siurprizą ir mes visi penkiasdešimt dainavome gimtadienio proga. Taip gražu buvo. Ir tada vėl prasidėjo klampojimas. Šiaip nebuvo labai blogai, bent man. Man patiko labai ir ,kol žygiuoji, gali artimiau pabendrauti su savo klasiokais ar netgi kitais žmonėmis. Man ypač patiko  prieiti prie kitų ir užkalbinti, nors šiaip esu gan didelė intravertė, tad pačiai nepažįstamus kalbinti yra iššūkis. Bet tas žygis kažką pakeitė, įkvėpė jėgų ir netgi pati ėjau kalbinti kitų (tikiuosi nieko nenervinau ). Taip, šis žygis tikrai buvo kažkas tokio ir dabar tikrai dar ilgai girsiuosi, kad nuėjau 32km per 12h. Ir po ilgų ilgų kelionių pagaliau atėjo ta ilgai laukta šešta ryto ir mes kūrėme laužą. Aš nežinau, bet man labai  patinka romantiškai sėdėti prie laužo, dar pasikepti kokių zefyrų (ačiū tiems ,kurie man jų davė) ir tiesiog mėgautis šiluma. Nors buvo įdomu žiūrėti, kaip nemokantys taisyklingai kepti dešrelių jas vis tiek kepa...

Tada ilgai reikėjo kaupti stiprybę ir jėgas pagaliau atsiplėšti nuo tos šiltos vietos prie laužo ir vėl pradėti judėti. Tuo momentu jau buvo pradėję švisti. Ši žygio atkarpa nebebuvo tokia sunki, ėjom maždaug civilizuotais takeliais, iki kol ,aišku, nusukom į mišką. Bet tuo momentu visa aplinka drastiškai pasikeitė. Nebeliko šlapios žemės ar lapuočių medžių, ne. Mes pėdinom per smėlį, o pakeliui matėm vien pušis. Atrodė, jog mes visai netoli jūros. Žiūrėk, užsimerk ir jau girdi jūros ošimą. Man labai patiko, taip ramino, ir tas skanus grynas oras...

Paskutiniai 11km buvo patys sunkiausi. Jau buvo šviesu ir jau buvome išėję iš miškų ir ėjom normaliais žvyrkeliais. Taip pat prasidėjo visi skausmai. Pėdas maudė, keliai linko – buvo sunku. Kiekviena 5 min. pertraukėlė buvo tiesiog nuostabi, su atsipūtimu griūdavau ant žemės ir kitos laukiau vis ilgiau ir sunkiau. Iki kol pagaliau pasiekėme betoną!!!! Woohoo!!! Pagaliau žygio pabaiga!!! Ir tik pasiimti daiktus ir šokti į baseiną. Ooo baiseną.... Tobula pabaiga tokiai dienai. Tos džekuzi ir pirtys, baseinai puikiai atpalaidavo pervargusias kojas. Net dvi valandas turėjome!

Taip greitai laikas praėjo, net nepastebėjau, o mes jau autobuse atgal į Vilnių. Prikėlė mane jau prie Vilniaus. Buvo šviesi graži diena ir jau reikia su visais atsisveikinti. Aš jau buvau pradėjus žygiuoti iki stotelės, kai pamačiau savo troleibusą. Pavargusi ir nešina  dviem krepšiais lėkiau link jo. Deja, man nepavyko ir aš nesuspėjau, troleibusas nuriedėjo lyg niekur nieko.

Stoviu stotelėje su telefonu kuriam belikę  2% ir laukiu kito troleibuso, kai staiga išgirstu draugės balsa: ,,Lipk, pavėžėsim!"

Esu labai dėkinga šiam žygiui, nuostabi patirtis -  susiradau draugų, įveikiau save, praleidau laiko gryname ore bei pasportavau!

Ačiū, mokytojau!

                                                                                                                                                                                                                                                                   Elzė Šarnaitė 1F

Kelionė po Žemaitiją

Saulėtą 2023 m. balandžio 21 dieną vyko pažintinė ekskursija po Žemaitiją. Raseinius pasitikome anksti ryte ir puikiai nusiteikę ekskursiją pradėjome prie iškilios Žemaičio statulos centrinėje miesto aikštėje. Bet koks rytinis šaltukas buvo išsklaidytas supantis ir juokiantis Maironio parke. Pavalgę pusryčius, nuriedėjome link Lyduvėnų tilto - aukščiausio ir ilgiausio visoje Lietuvoje. 1916 m. šis tiltas buvo vienas didžiausių medinių tiltų pasaulyje. 1952 m. buvo pastatytas monolitinis geležinis tiltas. Dabartinio tilto ilgis 599 metrai, plotis 4,5, aukštis 42. Čia taip pat prabėgo mūsų auklėtojo vaikystė, todėl sulaukėme nuoširdžių pasakojimų apie šią vietą. Toliau nukeliavome į Šiluvą, miestelį, kuris nustebino savo Šv. Mergelės Marijos Gimimo bazilika ir koplyčia. Visa prieš akis atsivėrusi M. Jurgaičio aikštė tiesiog atėmė žadą. Pagal legendą, čia apsireiškusi švenčiausioji Mergelė Marija su kūdikiu. Šioje sakralinėje vietoje lankėsi ir pats popiežius Jonas Paulius II. Dar nespėję atsigauti po Šiluvoje matytų grožybių, buvome sužavėti Tytuvėnų Šv. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblio, kuriame susipina gotikos, renesanso ir baroko stiliai. Atvėrus bažnyčios duris, patenkama į itin puošnų, kontrastingą šventovės vidų. Tarsi to būtų negana, šalia bažnyčios atsiveria ežero peizažas. Išbučiuoti saulės spindulių pasukome Kelmės link. Aplankę neogotikinę trinavę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią leidomės pagrindine miesto gatve ir džiaugėmės jo gyva atmosfera - visas miestas tai viena didelė dailės darbų paroda. Vis dėlto didžiausio susidomėjimo susilaukė moderni Petkiškių ferma, kurioje darbuojasi mus jaukiai pasitikusi Minelgų šeima bei išmanūs robotai. Du olandų gamybos robotai melžia, kitas robotas šeria, o dar kiti net masažuoja karves, valo groteles ir grindis. Esame be galo dėkingi ūkio šeimininkams už skaniausias spurgas ir išsamų pasakojimą apie jų ūkį. Žinoma, visa ši kelionė nebūtų įvykusi be mūsų auklėtojo Romo Darafėjaus, kuris pasaldino kelionę ne tik savo pasakojimais, bet ir braškėmis.

Ugnė Kunigėlytė ir Aistė Kvietkauskaitė IVd


Palei Nemuno vingiuotas Birštono apylinkes

Antrąjį gegužės savaitgalį, skambant Eurovizijai, su „Kertam kampą“ ir mūsų nedidele kompanija keliavome po Nemuno vingiuotas Birštono apylinkes. Pirmasis sustojimas - savo didžiausiu aukščiu Lietuvoje stebinantis Birštono apžvalgos bokštas. Čia jau mūsų susirinko daugiau - prisijungė šeimos su ištvermingiausiais ir stačių nuokalnių nebijančiais vaikais. Pasigrožėję kurortu iš aukštybių, nusileidome pasivaikščioti po Nemuno kilpų regioninį parką, kuris sužavėjo vaizdingais slėnio šlaitais. Po nedidelio krūvio norėjosi atsipūsti… Kas skaniau už ant laužo keptas dešreles? Nebent mokytojo Daliaus košė (bet apie ją vėliau). Tai antrasis mūsų sustojimas. Klausiate, o kur toliau? Trečioji aplankyta vieta ir pagrindinis kelionės tikslas - „SAUgoma ir TAU“ festivalis. Čia mūsų laukė nereali atmosfera: organizatoriai dalyvius supažindino su dar neaplankytais gamtos kampeliais, skambėjo lietuviškos sutartinės techno stiliumi, pavydą kėlė cukraus vata ir keptos bulvytės bei labiausiai laukiama ir triukšmingiausia festivalio dalis - Marijono Mikutavičiaus koncertas. Prisišokom, prarėkėme balsus, vis dar sunku atsigauti…Po tokio vakarėlio skubėjome į kitą koncertą - Euroviziją! Ir dėkingi esame šeimai, kuri priėmė mus labai šiltai ir leido savo sodyboje pernakvoti su palapinėmis. Čia vakarą praleidome ypač jaukiai, prie laužo susėdę palaikėme Moniką Linkytę  ir laikėme sukryžiavę pirštus iki pat pabaigos bei kaip tikra Eurovizijos komisija vertinome didžiojo finalo pasirodymus. Vakarą puošė mokytojo Daliaus grikių košė, kurios skonį prisimename ir jaučiame iki dabar. Užmigome tik konkurso laimėtoją paskelbus, o kėlėmės jau saulės spinduliams šildant. Antroji kelionės diena bei penktoji mūsų aplankyta vieta - parduotuvė. Šioje kelionėje oficialiai atidarėme ledų sezoną! Suvalgėme net po tris porcijas. Kita sustojimo vieta - Birštono centras. Kurorte pasivaikščiojome po parką, atsigaivinome mineraliniu vandeniu ir šiek tiek pagulėjome Birutės viloje. Vaikščiodami po miesto pakrantę, pagailėjome jau nuvargusių kojyčių, todėl susigundėme kelione laiveliu ir pažadu iš arčiau pamatyti Ožkų pečių (korėtą smėlio ir žvyro uolą). Galiausiai aplankėme Kneipo sodą, kuriame yra takas basoms pėdoms ir specialus fontanas rankoms. Šios procedūros skirtos grūdinti organizmą ir stiprinti imunitetą, tačiau mes turėjome kitą tikslą - į „Kertam kampą“ mikriuką grįžti šlapi. Greitai prabėgo mūsų dviejų dienų žygis, tačiau iki dabar norisi grįžti atgal ir su šaunia kompanija pakartoti visų akimirkų grožį!

Beatričė I e


III f ir III e klasių kelionė į Kopenhagą

Šių metų balandžio 27-29 dienomis III f ir III e klasės mokiniai kartu su klasės auklėtojomis aplankė įspūdingą Danijos sostinę Kopenhagą. Ši kelionė buvo išskirtinė, kadangi  pasirinkome vykti kita transporto priemone nei įprastai - lėktuvu. Šios kelionės organizaciniais reikalais rūpinosi  III f mokiniai - Dominykas, Ava ir Augustė.

Balandžio 27 dienos paryčiais išvykome autobusu nuo Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos iki Kauno oro uosto, kur mūsų laukė skrydis į Kopenhagą. Nemažai daliai mokinių tai buvo pirma savarankiška kelionė. Tik atvykę užsiregistravome viešbutyje ir išvykome viešuoju transportu susipažinti su miestu. Į kelionės programą buvo įtraukti garsiausi Kopenhagos lankytini objektai, tokie kaip Mažosios undinėlės statula, Kristianborgo rūmai, spalvingasis Nyhavn uostas bei daugelis kitų. Be šių turistų lankomų vietų, keliautojai taip pat turėjo galimybę aplankyti pasirinktus ne mažiau žavius miesto paminklus - Amalienborgo rūmus, Kristijaniją, šiuolaikinio meno muziejų bei plaukti laivu Kopenhagos kanalais ir sutelkti žvilgsnį į turtingą miesto istoriją, architektūrą ir kultūrą.

Visos kelionės metu nuolat buvome pasiruošę, kad viskas vyktų sklandžiai ir  kartu puikiai praleistume laiką. Sunkus darbas atsipirko, o kelionė buvo didžiulė sėkmė, kurią prisiminsime dar ilgai. Apskritai, kelionė į Kopenhagą buvo puikus begalinio noro rezultatas.

P.S.Na o dabar, grįžus iš kelionės, belieka žvelgti į kitus mokslo metus ir nedrąsiai kurti naujos kelionės planus.