Slovakijos Tatrai

Kad rudens atostogos nebūtų praleistos tuščiai, sėdint namuose ant sofutės, pirmadienio vakarą 48 kelionėms atsidavę MBG-iečiai nuo MBG pajudėjo link Slovakijos.

Miegas autobuse tikrai neprilygo miegui lovoje, bet juk keliautojai ne ilsėtis į Slovakiją važiavo.

Trečiadienio rytą autobusas kirto Lenkijos-Slovakijos sieną, pavargę po nakties visi jau tik ir laukė, kol bus pasiektas kelionės tikslas. Likus valandai iki tikslo peizažas, matomas pro langą, pradėjo keistis. Lygumas pakeitė kalnai, pilkus debesis – saulė.

Galiausiai autobusas sustojo. Keliautojai kaipmat užsidėjo kuprines ant pečių, užsivarstė žygio batus ir išėjo į pirmąjį žygį – 5 kilometrų kelią- iki tarp kalnų prie ežero įsikūrusio viešbučio.

Eidami didžioji dalis keliautojų aikčiojo nuo kalnų grožio ir negalėjo paleisti telefonų, nes norėjo užfiksuoti kiekvieną matomą vaizdą. Kelias nebuvo sunkus. Visi be didelio vargo pasiekė viešbutį. Įsikūrė kambariuose, pasistiprino ir išėjo į dar vieną žygį. Žygio tikslas – viršūnė. Šis žygis buvo sunkesnis nei pirmasis. Kelias vedė judančiais akmenimis, buvo vingiuotas ir status. Lipant į kalną visą kelią matėsi viešbutis, kuris darėsi vis mažesnis ir mažesnis. Šaunieji keliautojai nepasidavė ir po valandos intensyvaus kopimo pasiekė viršukalnę. Atgavę kvapą apsidairė ir pamatė įspūdingą saulėlydį. Saulė jau buvo beveik pasislėpusi už kalnų, matomų horizonte. Pažvelgus į dešinę pusę buvo matomas mažytis mūsų viešbutis, kairėje – kalnų grandinė. Keliautojai dairėsi, fotografavo ir mėgavosi įspūdingais vaizdais.

Kitą rytą papusryčiavę ir susiruošę MBG-iečiai išžygiavo iš viešbučio. Šio žygio tikslas – aukščiausiai Tatruose esantis kalnų namelis. Chata pod Rysmi – kalnų namelis 2250 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ten yra įkurtas viešbutis ir restoranas. Visi lipantys iki jo gali padaryti didį darbą: nėra jokio būdo, kaip užgabenti maistą, gėrimus ir reikalingus dalykus, todėl žmonės lipdami gali nešti pasirinktą nešulį į šį namelį. Už užneštus 5 kilogramus keliautojai būna apdovanoti Šerpų arbata. Mūsų gretose atsirado 4 keliautojai, kurie užnešė po 5 kg, ir 1 vadovas, užnešęs beveik 40 kg. Pagarba jiems, kad nepabūgo tokio iššūkio! Šis žygis nėra skirtas silpniems, kelias iki viršaus sudėtingas, trasa  beveik šešių kilometrų ilgio, o likus kilometrui iki žygio galo prasideda grandinės ir kopėčios, nes be jų užlipti būtų sudėtinga ar net neįmanoma. Žygeiviai iki viršaus lipo 3 valandas. Užlipę dairėsi, nes vaizdai buvo tikrai pribloškiantys. Užnešę po 5 kg gavo po didelį puodelį skanios arbatos. Šalia namelio yra tualetas su pačiu gražiausiu vaizdu – žiūrėdamas pro langą matai įspūdingus kalnus, ežerą ir serpantiną, kuriuo lipai.

Buvo norinčių lipti iki kalno viršaus, bet sąlygos tam nebuvo palankios – viršūnę pradėjo dengti debesis, ir, nors tai ir neatbaidė visų ekstremalų,  buvo priimtas sprendimas nelipti dėl saugumo. Buvo nuspręsta vadovautis tikrų alpinistų taisykle, kuria pasidalino su keliautojais Dalius Pranculis: „Geras alpinistas yra tas, kuris likus keliems žingsniams iki viršūnės nebelipa, apsisuka, leidžiasi žemyn ir nerizikuoja“.

Grižę atgal į viešbutį keliautojai atsikvėpė, turėjo valandėlę poilsio ir tada išėjo į vakarinį pasivaikščiojimą, kuris vedė į simbolines kapines. Kapinės yra skirtos mirusiesiems kalnuose – alpinistams, keliautojams, lakūnams. Kadangi tai yra simbolinės kapinės, jose nėra kapų, tik spalvoti kryžiai ir lentelės su vardais ir mirties priežastimis (lavinos, griūtys, lėktuvų katastrofos). Grįžę keliautojai susirinko vienoje vietoje, vienas iš vadovų iš dėklo išsitraukė akordeoną ir visi užtraukė lietuviškas dainas. Atmosfera ir nuotaika buvo nereali! Po sunkios dienos ir sudėtingų žygių tai buvo tikra atgaiva.

Na, ir išaušo paskutinioji diena. Pabudę, papusryčiavę, susidėję daiktus keliautojai paliko viešbutį ir išžygiavo link ežero. Šis žygis buvo gerokai lengvesnis nei vakarykštis iki namelio. Visi mėgavosi paskutine diena, kalnų vaizdais, puikiu oru ir nuostabia draugija. Po valandos ežeras buvo pasiektas. Keliautojai papietavo prie ežero su puikiu vaizdu (po žygio ir žvelgiant į kalnus pietūs tikrai skanesni). Ant vandenyje esančių akmenų pasidarę bendrą nuotrauką keliautojai pradėjo kelionę atgal, na, o ji sunki nebuvo.

Visi sėkmingai pasiekė autobusą ir išėjo pasivaikščioti į kalnų miestelį. Jame praleidę porą valandų, keliautojai sugūžėjo į autobusą, atsisveikino su kalnais ir pasiruošė kelionei namo.

Kelionė buvo nuostabi! Draugija puiki! Nuotaika fantastiška! Keliautojai namo grįžo pavargę, bet labai laimingi, įgiję daug naujų patirčių, naujų draugysčių, puikiai praleidę laiką ir pamatę gausybę nepamirštamų vaizdų!

Urtė Ulevičiūtė I a


Kelionė po Žemaitiją

Saulėtą 2023 m. balandžio 21 dieną vyko pažintinė ekskursija po Žemaitiją. Raseinius pasitikome anksti ryte ir puikiai nusiteikę ekskursiją pradėjome prie iškilios Žemaičio statulos centrinėje miesto aikštėje. Bet koks rytinis šaltukas buvo išsklaidytas supantis ir juokiantis Maironio parke. Pavalgę pusryčius, nuriedėjome link Lyduvėnų tilto - aukščiausio ir ilgiausio visoje Lietuvoje. 1916 m. šis tiltas buvo vienas didžiausių medinių tiltų pasaulyje. 1952 m. buvo pastatytas monolitinis geležinis tiltas. Dabartinio tilto ilgis 599 metrai, plotis 4,5, aukštis 42. Čia taip pat prabėgo mūsų auklėtojo vaikystė, todėl sulaukėme nuoširdžių pasakojimų apie šią vietą. Toliau nukeliavome į Šiluvą, miestelį, kuris nustebino savo Šv. Mergelės Marijos Gimimo bazilika ir koplyčia. Visa prieš akis atsivėrusi M. Jurgaičio aikštė tiesiog atėmė žadą. Pagal legendą, čia apsireiškusi švenčiausioji Mergelė Marija su kūdikiu. Šioje sakralinėje vietoje lankėsi ir pats popiežius Jonas Paulius II. Dar nespėję atsigauti po Šiluvoje matytų grožybių, buvome sužavėti Tytuvėnų Šv. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblio, kuriame susipina gotikos, renesanso ir baroko stiliai. Atvėrus bažnyčios duris, patenkama į itin puošnų, kontrastingą šventovės vidų. Tarsi to būtų negana, šalia bažnyčios atsiveria ežero peizažas. Išbučiuoti saulės spindulių pasukome Kelmės link. Aplankę neogotikinę trinavę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią leidomės pagrindine miesto gatve ir džiaugėmės jo gyva atmosfera - visas miestas tai viena didelė dailės darbų paroda. Vis dėlto didžiausio susidomėjimo susilaukė moderni Petkiškių ferma, kurioje darbuojasi mus jaukiai pasitikusi Minelgų šeima bei išmanūs robotai. Du olandų gamybos robotai melžia, kitas robotas šeria, o dar kiti net masažuoja karves, valo groteles ir grindis. Esame be galo dėkingi ūkio šeimininkams už skaniausias spurgas ir išsamų pasakojimą apie jų ūkį. Žinoma, visa ši kelionė nebūtų įvykusi be mūsų auklėtojo Romo Darafėjaus, kuris pasaldino kelionę ne tik savo pasakojimais, bet ir braškėmis.

Ugnė Kunigėlytė ir Aistė Kvietkauskaitė IVd


Palei Nemuno vingiuotas Birštono apylinkes

Antrąjį gegužės savaitgalį, skambant Eurovizijai, su „Kertam kampą“ ir mūsų nedidele kompanija keliavome po Nemuno vingiuotas Birštono apylinkes. Pirmasis sustojimas - savo didžiausiu aukščiu Lietuvoje stebinantis Birštono apžvalgos bokštas. Čia jau mūsų susirinko daugiau - prisijungė šeimos su ištvermingiausiais ir stačių nuokalnių nebijančiais vaikais. Pasigrožėję kurortu iš aukštybių, nusileidome pasivaikščioti po Nemuno kilpų regioninį parką, kuris sužavėjo vaizdingais slėnio šlaitais. Po nedidelio krūvio norėjosi atsipūsti… Kas skaniau už ant laužo keptas dešreles? Nebent mokytojo Daliaus košė (bet apie ją vėliau). Tai antrasis mūsų sustojimas. Klausiate, o kur toliau? Trečioji aplankyta vieta ir pagrindinis kelionės tikslas - „SAUgoma ir TAU“ festivalis. Čia mūsų laukė nereali atmosfera: organizatoriai dalyvius supažindino su dar neaplankytais gamtos kampeliais, skambėjo lietuviškos sutartinės techno stiliumi, pavydą kėlė cukraus vata ir keptos bulvytės bei labiausiai laukiama ir triukšmingiausia festivalio dalis - Marijono Mikutavičiaus koncertas. Prisišokom, prarėkėme balsus, vis dar sunku atsigauti…Po tokio vakarėlio skubėjome į kitą koncertą - Euroviziją! Ir dėkingi esame šeimai, kuri priėmė mus labai šiltai ir leido savo sodyboje pernakvoti su palapinėmis. Čia vakarą praleidome ypač jaukiai, prie laužo susėdę palaikėme Moniką Linkytę  ir laikėme sukryžiavę pirštus iki pat pabaigos bei kaip tikra Eurovizijos komisija vertinome didžiojo finalo pasirodymus. Vakarą puošė mokytojo Daliaus grikių košė, kurios skonį prisimename ir jaučiame iki dabar. Užmigome tik konkurso laimėtoją paskelbus, o kėlėmės jau saulės spinduliams šildant. Antroji kelionės diena bei penktoji mūsų aplankyta vieta - parduotuvė. Šioje kelionėje oficialiai atidarėme ledų sezoną! Suvalgėme net po tris porcijas. Kita sustojimo vieta - Birštono centras. Kurorte pasivaikščiojome po parką, atsigaivinome mineraliniu vandeniu ir šiek tiek pagulėjome Birutės viloje. Vaikščiodami po miesto pakrantę, pagailėjome jau nuvargusių kojyčių, todėl susigundėme kelione laiveliu ir pažadu iš arčiau pamatyti Ožkų pečių (korėtą smėlio ir žvyro uolą). Galiausiai aplankėme Kneipo sodą, kuriame yra takas basoms pėdoms ir specialus fontanas rankoms. Šios procedūros skirtos grūdinti organizmą ir stiprinti imunitetą, tačiau mes turėjome kitą tikslą - į „Kertam kampą“ mikriuką grįžti šlapi. Greitai prabėgo mūsų dviejų dienų žygis, tačiau iki dabar norisi grįžti atgal ir su šaunia kompanija pakartoti visų akimirkų grožį!

Beatričė I e